Judita priešų stovykloje
1Vos liovusi šauktis Izraelio Dievo ir išsakiusi visus šiuos žodžius, Judita 2pakilo iš vietos, kur gulėjo kniūbsčia, pasišaukė savo tarnaitę ir nulipo į namus, kur gyvendavo šabo ir švenčių dienomis. 3Ji nusijuosė ašutinę, kuria buvo apsijuosusi, nusivilko našlės drabužius, gerai išsimaudė ir apsčiai pasitepė brangiais kvepalais. Sudėjusi plaukus, užsidėjo diademą ir apsirengė šventišku apdaru, kurį nešiodavo esant gyvam jos vyrui Manasui. 4Apsiavė sandalais, užsidėjo grandinėles, apyrankes, žiedus, auskarus ir visas kitas puošmenas. Taip ji išsigražino, kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys. 5Ji padavė savo tarnaitei vynmaišį vyno ir indą aliejaus, pripildė maišelį gruzdintų miežių, džiovintų figų plokštainių ir švarios duonos kepalų. Paskui suvyniojo visas savo lėkštes ir padavė jas tarnaitei nešti.
6Jos leidosi į kelionę, eidamos Betulijos miesto vartų link. Atėjusios ten atrado stovinčius Uziją su kitais miesto seniūnais – Chabriu ir Karmiu. 7Pamatę ją, pakeitusią išvaizdą ir kitaip apsirengusią, jie buvo tiesiog apstulbinti jos grožio ir tarė: 8„Tesuteikia tau mūsų protėvių Dievas malonę! Teapvainikuoja tavo užmojį sėkme Izraelio vaikų garbei ir Jeruzalės išaukštinimui“.
Pagarbinusi Dievą, Judita 9jiems tarė: „Liepkite atidaryti miesto vartus, kad galėčiau išeiti ir įvykdyti tai, ką jūs ką tik minėjote“. Tad jie įsakė jaunuoliams atidaryti vartus, kaip ji buvo prašiusi. 10Tai padarius, Judita išėjo savo tarnaitės lydima. Miesto vyrai lydėjo ją akimis, kol ji nulipo nuo kalno ir perėjo slėnį. Ten ji dingo jiems iš akių.
11Einančias tiesiai per slėnį moteris sulaikė asirų užkarda. 12Suėmę Juditą, jie klausė: „Kokiai tautai priklausai? Iš kur ateini? Kur eini?“ – „Aš hebrajų duktė, – atsakė Judita, – bet bėgu nuo jų, nes jie tuojau taps jūsų grobiu. 13Esu pakeliui pas jūsų kariuomenės vadą Holoferną, norėdama jam šį tą pranešti. Aš parodysiu jam kelią, kuriuo eidamas jis gali užimti visą aukštumų sritį, neprarasdamas nė vieno iš savo vyrų; niekas nepaklius į nelaisvę ir nebus nukautas“.
14Klausydamiesi jos aiškinimo, vyrai spoksojo į jos veidą – jiems ji atrodė žavingai graži – ir tarė: 15„Atskubėdama pamatyti mūsų viešpatį, tu išgelbėjai savo gyvastį. Eik tučtuojau į jo palapinę. Keletas iš mūsų tave palydės, kad perduotume tave jam į rankas. 16Kai būsi jo akivaizdoje, neturėk baimės širdyje. Pasakyk jam, ką mums ką tik pasakei. Jis gerai su tavimi pasielgs“.
17Išrinkę iš savo skaičiaus šimtą vyrų jai ir jos tarnaitei palydėti, jie nuvedė prie Holoferno palapinės. 18Visa stovykla ūžė iš susidomėjimo, nes žinia apie jos atėjimą sklido iš palapinės į palapinę. Subėgusi minia apspito iš visų pusių Juditą, stovinčią prie Holoferno palapinės ir laukiančią, kol jam bus apie ją pranešta. 19Jie žavėjosi jos grožiu, per ją stebėjosi izraelitais ir vienas kitam sakė: „Kas drįstų niekinti tautą, turinčią tarp savųjų tokių moterų? Negudru palikti gyvą nors vieną jų vyrų, nes jeigu juos paliktume laisvus, jie visam pasauliui galvą apsuktų!“
20Holoferno asmens sargybiniai ir visi tarnai išėjo ir įvedė ją į palapinę. 21Holofernas ilsėjosi lovoje su tinkleliu iš tamsiai raudonų siūlų ir aukso, smaragdų bei kitokių brangakmenių. 22Kai jam buvo apie ją pranešta, jis, sekdamas du sidabrinius deglus, atėjo į palapinės priekį. 23Juditai susitikus su Holofernu ir jo tarnais, visi buvo sužavėti jos veido grožio. Ji puolė kniūbsčia, pareikšdama pagarbą, bet jo tarnai pakėlė ją nuo žemės.
